Parašykite mums
Parašykite mums

Menotyrininko anotacija

OPTINIS TEKSTILĖS ŽAISMAS

Dailininkė Danguolės Brogienės (g. 1959 m.) Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailininkių moterų draugijos, Tarptautinės soroptimisčių sąjungos Vilniaus senamiesčio soroptimisčių klubo narė, šiuo metu dirba Vilniaus dailės akademijoje. Sukūrė per trisdešimt meno kūrinių specifinėms architektūrinėms erdvėms ir interjerams. Surengė šešias personalines parodas, dalyvavo per keturiasdešimt grupinių parodų. Kūriniai saugojami Lietuvos taikomosios dailės muziejuje ir Maskvos kultūros ministerijoje. Parašė kelis metodinius leidinius ir periodinėje spaudoje paskelbė įvairaus pobūdžio straipsnių apie meną.

Pagrindinis dailininkės kūrybos metodas gali būti apibūdinamas kaip realybėje sutinkamų įvairių formų abstrahavimas, išryškinantis medžiagų kompozicinio ritmo, faktūrų ir tekstūrų kūrybingą analizės būtinumą. Čia susijungia spalvinių masių dinamika ir ramybė, harmonija ir kontrastas. Originalus šilko pynimas šviesos pluoštų apšviestoje plokštumoje atveria nepakartojamą šilko spindesio virpėjimą. Tokį kompozicijų ir kolorito paprastumą iš dalies lemia tautinės kūrybos ištakos[1]. Abstrakčios paveikslų formos taip pat gali būti suvokiamas kaip neperskaitomo naratyvo talpyklos, leidžiančios išvengti literatūriškumo pagundų. Geometrinių formų žaismės pagalba, struktūra dalinama iki vienos iš pačių paprasčiausių geometrinių formų – trikampio aktualizavimo. Trikampių kompozicijos vibruoja nuo pačių tamsiausių ir sodriausių, iki pačių šviesiausių ir skaisčiausių tonų. Nuo šviesos spindintys spalviniai perėjimai kūriniui suteikia paslaptį. Kūrybiškai mąstantiems apie meną ši paslaptis kelia pačias įvairiausias asociacijas. Spalvų spindesys pasirodo kaip spontaniškas, bet subtilus muzikinis improvizavimas, išlaikantis svarbiausią tikslą – galimybę pajausti šilumą, jaukumą ir kūrinio medžiagiškumą. Visuminį kompozicinį  vientisumą lemia spalvos – formos – dydžio santykis, dailiosios tekstilės kūrinių geometrizuotų formų ir spalvų sąveika[2].

Geometrinių formų variacijos taip pat atskleidžia neribotas optinės iliuzijos galimybes. Šios variacijos patvirtina hipotezę, kad optiniai sprendimai ypač svarbūs meninėje kūryboje. Įtikėdami realybės formų tiksliu atkartojimu, sutinkamu meno kūrinių paviršiuose, tuo pačiu metu įtikime ir į optinės iliuzijos – kaip tikrovės sąlygos – buvimą. Optinė iliuzija sužadina meno kūrinio vartotojo fantaziją ir verčia iš naujo patirti dažnai nepastebimą, bet realybėje sutinkamą dėmių ir formų judėjimą. Geometrinių formų tinklai iš dalies tampa tikrais mūsų gyvenamąją aplinką koreguojančiais ir papildančiais elementais. Kūrinio vartotoją geometrinės sistemos paklaidina, bei žiūrėjimo aktą paverčia savotišku slydimu į nesibaigiantį optikos gylį, verčiantį pakaitomis atsiduoti patogaus ir nepatogaus žiūrėjimo procese slypinčiam nuodingos magijos koncentratui. Šio koncentrato garais apnuodytas žvilgsnis ir apnuodyta sąmonė ilgainiui vientisą dvimatę erdvę pradeda suvokti kaip nesibaigiančią į mus – žiūrovus artėjančią, ir nuo mūsų tolstančią trimatę struktūrą.

Meno pasaulyje optinė iliuzija dažnai virsta kūrybingai sutvertu ir organiškai į natūralią aplinką įsiterpusiu protezu. Kūryboje protezas nebūtinai formuoja diskomfortą, arba sąlygoja geresnę gyvenimo kokybę. Meninis protezas kuriamas tam, kad gyvenimas būtų iš naujo patiriamas kaip žaidimas. Žaidžiant vartojimas paverčiamas įdomiu ir meno mylėtoją negrįžtamai į savo procesus įtraukiančiu reiškiniu. Šiuos pastebėjimus ir bandymą meno kūrybos formas sieti su protezo sąvoka sąlygojo neseniai skaityta filosofo Jean Baudrillard knyga Blogio permatomumas[3]. Anot filosofo, protezas turi teigiamų ir neigiamų savybių. Protezai papildydami mūsų kultūrą tuo pačių metu ją išderina ir perkonstruoja. Pamirštus dalykus verčia pastebėti kaip naujus ir progresyvius reiškinius. Kartais protezai atrofuoja vaizdo suvokimo įgūdžius ir verčia susikurti naujus kūrinio stebėjimo ir suvokimo metodus. Taip pat nedera užmiršti, kad J. Baudrillard protezus ne tik sieja su ultramoderniomis šiuolaikinės kultūros formomis, bet ir neatmeta protezų įtakos ir svarbos bendrosios žmogaus kultūros vystymosi eigoje.

Toks protezas, kaip tekstilės meno kūrinys, gyvenamojoje aplinkoje sutinkamas  ir patiriamas tarsi savita kasdienių ritualų forma. Išsilaisvindama iš elementariąjai buičiai priklausančio reikmens prakeiksmo tekstilė aktualizuoja savo nenumaldomą norą visą aplinką puošti ir suvokti kaip aukštos kokybės tapybos arba grafikos paveikslų erdvę. D. Brogienės tekstilės paveikslai siekia nuskaidrinti žmogaus realybę, bei praplėsti griežtai fiksuotas jos ribas. Šiuo atveju kūriniai yra sutinkami kaip savyje nešantys nepastebėtą naratyvą arba naratyvų rinkinį, kuris, tarsi ritualinis šokis, neutralizuoja kasdieniai būčiai priklausančią vidinę žmogaus egzistencijos dramą.

Reikia pastebėti, kad šiuolaikinio meno atžvilgiu D. Brogienės kūriniai nepasižymi agresyvumu. Nors čia aktualizuojamas protezas iš prigimties taikus, vis dėl to optinis geometrinių struktūrų žaismas išryškina galimybę patirti nepatogų žiūrėjimą. Mūsų gyvenamosios aplinkos atžvilgiu optinė iliuzija ir protezas gali būti suvokiami kaip pagrindiniai fiktyvūs žmogaus veiklos produktai. Dera paminėti, kad fiktyvūs produktai labai dažnai egzistuoja kaip sunkiai pastebimi įterpiniai. D. Brogienės kūriniuose geometrija, kaip fikcija, neslepiama, bet specialiai išduodama žiūrėjimo akto vadovaujamam teismui. Dažniausiai fikcija siekia pagerinti tikrovę, o kartais net nuo reprezentacinio pjedestalo nustumti ir pačią realybę. Tačiau D. Brogienės kuriama fikcija nenori nieko gerinti, bet kaip tik siekia padaryti kliūtis kurios tik pagrindžia ir atskiria realybės tikrumą, nepriklausomą nuo pačios fikcijos egzistavimo. Šiuo atveju į paviršių vėl iškyla amžinas klausimas – ar tikrai reikia bijoti naujosios meninės realybės, kurią sąlygoja fikcijų žaismė? O gal naująją optinę realybę reikėtų priimti kaip nepriekaištingai tobulą iššūkį, kvestionuojantį mūsų – realios tikrovės gyventojų erdvės tikrumą? Tikrovės kvestionavimas ir jos ribų plėtimas bei patvirtinimas kyla iš filosofinio savo patirties ir egzistencijos apmąstymo: ...Uždara erdvė keičiasi nuo žvilgsnio, žiūrėjimo kampo, metų laiko ir suvokimo… Mes savo gyvenimą matome uždaroje, apibrėžtoje erdvėje. <…> Kiekvieną akimirksnį, pajudėjus iš savo esamo taško,  matome pokytį ir mūsų apibrėžtos, sukurtos vaizdų, plokštumų esamybę….[4]

Vadovaujantis šia citata galima teigti, kad menininkė specialiai siūlo vieną iš daugelio žiūrėjimo į realybę kampą, kurį dera suvokti kaip mąstymo procesuose įsmigusį kodą. Čia geometrinių formų kūryba tampa sąmoninga regimojo vaizdo deformacija, ir siekiu meną paversti žaidimu tęsiančiu realybę erdvėje ir laike. Laikas dvimatės struktūros kūrinyje užstringa. Jis tuo pačiu metu išgyvenamas kaip aktualiai esamas ir tuo pačiu metu neesamas. Jis pareikalauja dubliuoti, permąstyti ir ištęsti jau ir taip menininko deformuotą ir vartojimui pateiktą subjektyvią realybę. Šią mano mintį pagrindžia menininkės pasisakymas: Esamame laike. Kintant akimirkai, mes bandome prognozuoti kuriamą erdvę, nustatyti vaizdų ribas, bet pajuntame, kad viskas kinta laike, žvilgsnyje ir nieko negalime uždaryti  į kažkokias kažkieno nustatytas, iliuzijos sukurtas erdves…Tai tarsi išsivadavimas iš dvimatės erdvės į trimatį iliuzijų pasaulį…Įsivaizduojamą savo gyvenimą talpinu į apibrėžtą plokštumą, kuri tarsi atsidaro, kinta ir vėl užsidaro. <…> Žiūrovas sukuria savo gyvenimo plokštumų kompoziciją.  <…> Judant ir žvelgiant į plokštumą iš įvairių krypčių, jis atranda tik jam būdingą akimirką, kurią <…> suvokia ir uždaro plokštumoje arba leidžia jai kisti , tik jai vienai suprantama pokyčių trajektorija…Tai tarsi mūsų gyvenimas iliuzinėje uždaroje erdvėje ir už jos ribų…[5].


[1] Ši mintis kyla iš menotyrininkės Kristinos Miklaševičiūtės analizės.

[2] Macevičiūtė Asta, 1997, Dailė ir dizainas Architektūroje. Nr. 3

[3] Baudrillard Jean, 1990, La Transparense du Mal. France: Galilee. Šiame tekste remiamasi rusiškuoju knygos vertimu: Жан Бодрийяр, 2006, Прозрачностъ зла. Москва: Добросвет издателъство “КДУ”

[4] Brogienė Danguolė, Apie savo kūrybą. Elektroninis laiškas Remigijui Venckui. 2009 09 20

[5] Ten pat.

menotyrininkas Remigijus Venckus

Vilniaus dailės akademija, Šiaulių universitetas

venckus@me.com

atgal į parodos puslapį